Mano miestas Vilnius, aš - jo dalis

Pakylėtus ir lengvus pojūčius keičia organizmo prieštaravimai. Šiandien jaučiuosi alkana, nors pusryčiavau ir priešpiečiavau. Žinot, tą pasakymą - “norisi kažko tokio”… tai va, man dabar tas ir yra. Nesiskaito knygos, nesirašo tekstai, apskritai norisi stoti ir eiti į kokią jaukią kavinukę su šaunia kompanija.

Pasidarysiu patyrimais, šįryt valgiau salierų gumbus, jie labai labai naudingi organizmui, ypač nervų sistemai, odai, virštinimui, apykaitai. Vien tik geri atsiliepimai. Tiesa skonis “žalio” saliero gan aitrus, tad jį maišiau į salotas.

Šiandien gal šeštoji diena… tiesa pasakius net neskaičiuoju.

Kam idomu - pasakysiu nutirpo beveik keturi kilogramai, o kam įdomu daugiau nei kilogramų kritimas sakau, kad visas kūnas apimtas nuostabaus lengvumo jausmo, atsipalaidavimo, turiu begalo daug gerų emocijų, kurių praktiškai neįmanoma sugadinti, jaučiuosi labai laimingu žmogumi. Labai lengva susikoncentruoti, dirbti, sportuoti, atlaikyti visus stresus - apima kažkokia “dzenbutistinė” ramybė. Tokia mityba nėra dieta, tai - gyvenimo būdas, jis pas mane atėjo visiškai natūraliai, todėl taii nėra kankinamas, tik svarbu, kad ne protas, o kūnas paveikęs protą atvestu ir supažindintu Jus su šiuo maistu.

Aplinkui matau labai daug piktų žmonių. Kodėl jie tokie pikti? Greičiausiai todėl, kad bando atitikti savo pačių iškeltus idealus, kurie sukurti pagal kitų žmonių požiūrių ir vertinimų skalę. Tas gerai, tas negerai, tas keista, tas kvaila, tas super, tas nesamonė. Ar pastebėjote kiek daug žmonės kalba apie kitus (žinoma kalbėti apie kitus - mus labai provokuoja ir žiniasklaida).

Mane visuomet užkabina drąsios idėjos, ir jau ypač tos, kurios yra gyvenima suka 180 laipsnių kampu. Taigi, bičiuliai, mano kūnas jau kelinta diena minta tik žaliu maistu - jokio virimo, jokio kepimo, jokių garų - duokite man tik tai, kad šviežia ir natūralu. Kam įdomu - galiu užsiminti - potyriai, kurios dabar jaučiu yra neapsakomai malonūs. O dabar grįšiu prie minties, kodėl taip nusprendžiau. Prisipažinsiu turiu priklausomybę maistui, desertams ir šokoladui. Ilgą laiką prisidėjau prie visų maistininkų kylančių pelnų rodyklių ir tądien kai supratau, koks puikus yra biznis “maistas”, kuris taip magiškai apsuka smegenis, skrandį daro nuolat tuščią ir t.t. ir kiek dar šalia susijusių verslų: vaistininkai, dietologai, gydyklos ir t.t. Pagalvojau, kad nei vienas gyvas sutvėrimas apart žmogaus nevalgo, kai realiai nenori, bet vien iš ritualo. Visi gyvi sutvėrimai valgo tada kai jie yra alkani. Dažų, ir vitaminų “E621″ prisotinti patiekalai jau tapo narkotiku. Taigi, bičiuliai, nusprendžiau valgyti tik žalią maistą, maistas man neturi būti nei ypač skanus, nei provokuojančiai geidulingas, maistas man bus - maistas ir tiek. Žinau, kad iš žaliojo maisto gausiu visus vitaminus ir reikalingas medžiagas, tačiau po truputį atsikratysiu “priklausomybės” ir gal net… Gal net vieną dieną eisiu kokiame supermarkete ir žinosiu, kad 98% čia siūlomo “briedo” man nei norisi, nei reikia.

Tikiu, kad žmonės atsisakę priklausomybių (nelyginant kam kas yra priklausomas) jaučiasi kur kas laisvesni ir realiai turintys daugiau laiko gyvenime. Mistiškai kalbama apie “žalią mitybą” neva ji pravalo ir smegenis ir kūną ir sielą (na šitai aš jums dar galėsiu papasakoti, nes šiaidienai to dar nepajutau).

Kartais stebiuosi žmogaus gebėjimu viską suvaryti (ypač savo gyvenimą). Štai dabar stabteli ir suvoki, žmogus su kuriuo esi daugiau nei dešimtmetį tave erzina absoliučiai viskuom. Kodėl to nebaigti, kodėl neįkvėpti to, taip pasiilgto laisvės oro.  Lengvo, svaigaus ir svajingo oro, kuris mintyse pažadina lengvabūdiškus, bet pilnus laisvės jausmus. Taip pavargau nuo visko, ypač nuo savęs. Nuo savęs čia, šioje erdvėje, šioje šalyje, mieste, bute. Gal labiausiai šiame bute ir šioje draugijoje. Miestas ir šalis atrodytu kitokia, jei tavo ranką laikytų žmogus, kuris bendrauja su tavimi be žodžių, o jo akyse paskęsta visas tavo laikas… Ar toks yra? Ne.

Išvykstu nes noriu pabėgti. Išvykstu, nes noriu surasti save.

Ispanija

Gana apsimetinėti, kad kažką pakeisti savo gyvenime tau trukdo aplinkybės, kokios jos bebūtų - tai tik melas pačiam sau arba priedanga. Pasiguosti - puiki taktika, kurią išbandė ir sėkmingai naudoja beveik du trečdaliai visų pažįstamų, todėl, kad tie patys du trečdaliai linkę kaltinti kitus dėl savo gyvenimo nesėkmių. O tiesa ta, kad viską ką darau aš, tu ir kitas sąlygoja tik vienintelis “argumentas” noras įtikti savo egoizmui.

Tu labai gabus (gabi) ir protingas (protinga) tik tai, kad tavęs nepripažįsta arba tai, kad tavo sąskaitoje nepadoriai mažas pinigų likutis - kaltas ne tu… oj ne… kalta aplinka.  Gana snarglėtis. Tas pats tavo egoizmas ir noras save sureikšminti perkeliant atsakomybę ant kitų yra ne kažkas kito, kaip siekimas prieš save patį atrodyti geriau, nei yra ištikrųjų.

Pasakyk ką nors, ką būtum padaręs ne dėl savo egoizmo? Tiesiog nėra tokio dalyko. Esi gyvas organizmas turi visus tam reikalingus įrankius: protą, galvą, rankas, akis, kojas, balsą, klausą (ausis). Moki sau kelti tikslus, uždavinius. Kaip niekas kitas puikiai įvaldęs savo teisimo ir smerkimo bei pasididžiavimo jausmus.

Šiandien teko apsilankyti “Priklausomybės ligų ligoninėje” gerosios vilties gatvėje. Gal ir šiek tiek ne taip ta įstaiga vadinasi, bet tiek jau to… Lankiau savo gerą draugą, kuris visų nuostabai ten prisistatė pats (įprastai “klientus” čia pristato artimieji). Įėjimas su skambučiu (kad nieks neatneštu narkotikų ar gėrimų), palatos šviesios, jaukios. “Optimistų kluonu” čia tikrai negalėčiau pavadinti, pesimistų irgi ne… Čia, greičiausiai, pats puikiausias pavyzdys “egoistinio apsimulkinimo”, kada galima pasakyti “kaltas ne aš, o situacija”.  Mano draugas, kaip jau minėjau, čia prisistatė pats, nes jo žodžiais, po gimtadienio teko užbaliavoti, o pavasaris, daug darbų, negali daugiau tęsti, o sustoti sunku… Nemiga baisinga, drebuliai… Žmogus čia jau vienuoliktą kartą - kaip savas, visas pažįstama. Tik jau niekas (greičiausiai ir jis pats) nebetiki, kad susilaikymas pasiektas po procedūrų bus ilgalaikis…

Nėra veiksmo, kurio priežastis nebūtų tavo egoizmas. Kalbu apie suaugusius, tuos didvyrius, kurie viską gyvenime gali pasirinkti. Tai negalioja tik vaikams, kurie tėvai amžinai bando nurodinėti ir dar nei vienam, kad ir koks egoistas būtų nepavyko visiškai išvengti mokyklos “baubų”.

Čia kaip pirmas pasimatymas mokykloje. Nori parašyti internetu - nepavyksta (ai, bala žino kokios priežastys, tačiau manęs sistema nerado). Antrasis bandymas “susitikti tiesiogiai”, čia vėlgi kaip į pasimatymą nudrožiau 18 val. Ir kaip jūs sau manot? Biurokratai nedirba. Tad, jei jau piliečiams grasinate baudomis - tai užtikrinkite, kad tie patys piliečiai netūrėtų bėgti iš darbo ar aukoti pietų pertrauką, o valstybiai reikiamus duomenis galėtų pateikti po darbo t.y. bent 18 val.

Susirašymas. Ir ko gi tai ne vedybos, juk tautoje “susirašymas” reiškia viena “apsivedė be puotos”. Čia irgi panašiai. Santaupų nemini, o išguldyti informaciją apie save turi. O kas po to - vėl “aimanos”, taip ir matau, kaip koks politikos rūpintojėlis eina į laidą ir kraipo galvą “surašymas parodė, kad Lietuvoje tik pensininkai ir kiti kurie gauna pašalpas…” Vai tai tai… O jojoj… Ir ką?

Buvau nudūmęs iki statistikos departamento, nes visai manęs nežavi mintis, kad ateis į svečius velniai žino kažkoks “darbo biržos” pusmečio sargas ir vaidins vos ne tą kur bažnyčioje mediniam namelį sėdi….

Džiaugiuosi vien tuom, kad šį projektą finansuoja ES, o tai sukūrė darbo vietų “darbo biržos” etatiniams sargams. Padėk Dieve jiems besibeldžiant į piktų lietuvaičių duris.

Šį filmą žiūrėjau per du kartus (du vakarus), nes neturėjau tiek laiko, kad galėčiau pasimėgauti vienu kartu. IŠtiesų rašyti apie filmą yra labai sunku. Sunku dėl to, kad norisi ne nupasakoti siužetą, bet pasakyti savo vertinimus ir pastebėjimus. Mane sužavėjo režisieriaus kūrybiškumas perteikiant herojų emocijas ir jausmus, labai puikiai parinkta muzika, žodžiai. Šiame filme susiplaka sportinis interesas ir jausmų badas kovojant dėl vieno ir to paties asmens dėmesio. Taip pat parodoma euforinė emocija to žmogaus į kurį pavydėtinai įsikabino net du aktyvūs gerbėjai.  Labai taikliai, tiesmukai atspindėta gyvenimiška situacija. Sakau tiesmukai, nes kartais nepadoru prisipažinti, kad kai kuriose situacijose dėl meilės ir pats taip buvai užsižaidęs. Žodžiu, jei šiuo metu jums atrodo, kad įsimylėjote ir tai nepanašu į santykių idilę - pasitikrinkite savo elgesį pasižiūrėję šį filmą.

Pažiūrėk trumpą anonsą (Filmukas)

Apie režisierių:
Xavieras Dolanas gimė Monrealyje, Kanadoje. 1989 m. Tėvas Manuelis Tadrosas, anksti atvedė sūnų į kino pasaulį – jau vaikystėje Xavieras filmavosi kine ir televizijoje. Pirmąjį scenarijų parašė būdamas septyniolikos. Pagal jį pastatytas debiutinis filmas „Aš nužudžiau savo motiną“ (J’ai tué ma mère) pasirodė tik 2009-aisiais ir sulaukė neįtikėtinos sėkmės viso pasaulio kino festivaliuose: 25 nominacijos ir 19 apdovanojimų (tarp jų – trys Kanų kino festivalio prizai, nominacija Cezario apdovanojimui geriausio užsienio filmo kategorijoje). Savo kūryboje X. Dolanas nagrinėja žmonių santykius, homoseksualumo problematiką, dažnai į pasakojimą įpina savo patirtį. „Įsivaizduojamos meilės“ – antrasis vos 21 metų sulaukusio režisieriaus filmas, pelnęs jam jau antrąjį kvietimą į Kanų kino festivalį.Apie režisierių:
Xavieras Dolanas gimė Monrealyje, Kanadoje. 1989 m. Tėvas Manuelis Tadrosas, anksti atvedė sūnų į kino pasaulį - jau vaikystėje Xavieras filmavosi kine ir televizijoje. Pirmąjį scenarijų parašė būdamas septyniolikos. Pagal jį pastatytas debiutinis filmas „Aš nužudžiau savo motiną” (J’ai tué ma mère) pasirodė tik 2009-aisiais ir sulaukė neįtikėtinos sėkmės viso pasaulio kino festivaliuose: 25 nominacijos ir 19 apdovanojimų (tarp jų - trys Kanų kino festivalio prizai, nominacija Cezario apdovanojimui geriausio užsienio filmo kategorijoje). Savo kūryboje X. Dolanas nagrinėja žmonių santykius, homoseksualumo problematiką, dažnai į pasakojimą įpina savo patirtį. „Įsivaizduojamos meilės” - antrasis vos 21 metų sulaukusio režisieriaus filmas, pelnęs jam jau antrąjį kvietimą į Kanų kino festivalį. (Šaltinis)

Pavasaris.. Todėl nenuostabu, kad visur nepaliaujamai prasideda kalbos apie viršsvorį, dietas, sportus ir visokius kitokius marazmus. Nusprendžiau lieknėjimo stebūklais įsitikinti ir aš. Mano misija 10 kg iki birželio 23 d. Kaip jūs manote įmanoma tai ar ne?

Dienoraštis prasideda:

Pirmoji diena. Pradėjau sportuoti. Buvau treniruoklių salėje, prakaitą liejau pusantros valandos. Kas mane gazdino - tai treniruoklių parodymai. Pasirodo - “slidinėjant” pusė valandos treniruokliu nukrenta tik 300 kcal. Aš primečiau, kad mano pusryčiai buvo kur kas skalsesni….  Be sporto, antrasis užsispyrimas - valgyti penkis kartus per dieną labai mažomis porcijomis. Pirmąją dieną pavyko, tik neišvėriau vakare be maisto. Sako, kad reikia atsisakyti po 18 val. Bet kaip tą galima išverti??? Galima? Dar vienas dalykas, kurį man reikia išmokti - tai laaabai ilgai kramtyti. Ilgai kramtant per seiles greičiau pasisavinamas maistas, žmogui reikia mažiau gerti, nes jis neva savo seilių prisigeria (uj, skamba, tai nekaip…), o svarbiausia - greičiau ateina sotumo jausmas. Taigi - pabandykime ilgai kramtyti.

Sversiuos po savaitės, žiūrėsiu kaip bus. Turi kristi po vieną, pusantro kilogramo per savaitę. Jei taip nebus… Rezultatas bus ne toks kokio tikiuosi.  Šioje temoje įdėjau egoizto prieskonio, nes kam daugiau rūpi kaip atrodai, jei ne tau pačiam. Todėl, nereikia sapaliotis, kad dėl visų dietų - darai gražesnį pasaulį. Lieknėjimo rezultatai džiūgina tik tave patį, o visiems kitiems tai arba vienodai arba iššaukia net priešingus jausmus. Garsiai “džiaugiasi”, o tyliai “graužia save, kad patys valios neturi”.

Iki kitų dienorasčio lapų, draugai.

Uh, pirmoji savaitė

Nežinau, net kaip pasakyti. Ar pravalas ar šiek tiek švelniau…. Žodžiu esmė ta, kad pradėjau matyti koks skanus maistas ir kaip daug pasiūlymų jam turiu… Anksčiau tiesiog valgydavau. Dabar ne. Sportas vyksta sklandžiai, bet maistas… Su juo kur kas sunkiau. Noriu padėkoti visiems komentavusiems ir patariantiems, nes patarimų tikrai reikia. Tikslumo dėliai reikėtų pasakyti, kad aš nesu beviltiškas storulis, užsibrėžti dešimt kilogramų - tai tiek kiek mane skiria nuo idealaus svorio. Ne, bet ta maisto tema man vis tiek neduoda ramybės.. Reikia iš esmės keisti valgiaraštį, pirkiniaraštį ir įpročius. Daugelis merginų man pataria nevalgyti po šešių, bet man tai beveik beviltiška… Vakarinis alkis yra tokio lygio… kad oho. Patarimas apie greitas dietas “vien vaisių ir sėklų” tikrai labai viliojantis, bet aš jį pasiliksiu birželio pradžiai, kai jau matysis kuriame lygyje esu. Valgyti jogurtus vakare, visai įmanoma. Bandysiu. Taigi, pradėjau sportuoti - tai jau pradžia. Dabar po truputį susitvarkysiu valgiaraštį. Visus atradimus pabandysiu surašyti. Pabandysiu išsikelti sau penkių savaičių tikslą - jokio alkoholio, jokių desertų (vaisiai nesiskaito). Jokio šokolado… Et, man tai labai mielas priedas prie kavos, bet pabandysim, juk jei daugelis merginų tą gali - gal tai tikrai yra įmanoma.

Taigi pirmoji mano dietos savaitė buvo “paklydimai” ir “nuklydimai”. Gavau didelę dėžę dovanų - ir po trijų dienų jo neliko…

Šiandien kalbėjau su savo miela drauge, ji per kelias savaites numetė septynis kilogramus. Ogo, dabar aš suprantu kaip tai sunku. Bet jai pavyko. Sakė: sveika mityba, daug sporto ir jokio alkoholio bei desertų. Vat šias idėjas iš jos ir pasiskolinsime savo naudai.

Gimęs kūdikis neskiria savęs nuo aplinkos, tai, kad jam dainuoja mama - jam atrodo, kad dainuoja visas pasaulis ir jis, o jei jaučia alkį - viskas pasaulis išalkęs. Ir tik vėliau vaikas pradeda save identifikuoti kaip atskirą individą, nes pastebi rankutes, kurios gali kažką paliesti.  Kodėl įsimylėję žmonės dažnai sutapatina save su mylimuoju, o blogiausia tai, kad pradeda jausti “nuosavybės”, “savojo turto” jausmą mylimąjam. Mylėdami dažnai pamirštame, kad mylimasis taip pat kaip ir tavo vaikai, broliai ar seserys tau nepriklauso. Tai visiškai laisvos, nepriklausomos asmenybės, kurias pažįstį geriausiai dėl savojo santykio su jų pasauliu. Bet pažinimas nesuteikia teisių ar pretendavimo į nuosavybę. Kam tu priklausai? Ir padarykime pauzę. Nes atsakant į šį klausimą visų pirma reikia žinoti kiek tu ir tavo mylimasis esate kartu. Eurofinės meilės stadijoje, tai apima pirmuosius mėnesius, o gan net ir vienerius metus įsivaizdavimas, kad “du tapo viena” yra taip stirpiai išreikštas, kad net sunku būtų įsiterpti. Ir kas tada? Kam tu priklausai? Jam/jai? Ko gali atsisakyti? Visko? Ką galėtum paaukoti -viską? Neskubėk, nes šis jausmas laikinas. Ne veltui yra sakoma “meilės mėnesis” tai subtili užuomina į tai, kad meilė nėra amžina ir galiausiai prieina sekantį etapą. Šiame etape jau pastebimi nekurie skirtumai, kurie “viena” gražina į dvi individualias asmenybes. Ar buvo iškilę šie klausimai. “Ji nori eiti į filmą, jis ne”, “Jai nepatinka jo draugai, jam nepatinka jos draugių draugija”, “jam nepatinka požiūris, jai nepatinka vertinimas”, “Abu nori kalbėti, nepasidalina kuriam kada”… Tai jau antrasis periodas ir šiame periode atsakyti į klausimą “Kam tu priklausai?” sudėtingiau. Nes vis gi balansuojama tarp noro priklausyti tam “kas tavimi (turi) rūpintis” ir tarp noro neprarasti savo sąvasties, kuri identifikuoja tave kaip žmogų.

Daug kas bandė paaiškinti šią sąvoką tiek meninėje literatūroje, netgi politinėje, jau nekalbant apie psichologinę. Meilė buvo suskirstyta į eros, philia, agape, tobula ir netobula meilė.

Gimęs kūdikis neskiria savęs nuo aplinkos, tai, kad jam dainuoja mama - jam atrodo, kad dainuoja visas pasaulis ir jis, o jei jaučia alkį - viskas pasaulis išalkęs. Ir tik vėliau vaikas pradeda save identifikuoti kaip atskirą individą, nes pastebi rankutes, kurios gali kažką paliesti. Kodėl įsimylėję žmonės dažnai sutapatina save su mylimuoju, o blogiausia tai, kad pradeda jausti “nuosavybės”, “savojo turto” jausmą mylimąjam. Mylėdami dažnai pamirštame, kad mylimasis taip pat kaip ir tavo vaikai, broliai ar seserys tau nepriklauso. Tai visiškai laisvos, nepriklausomos asmenybės, kurias pažįstį geriausiai dėl savojo santykio su jų pasauliu. Bet pažinimas nesuteikia teisių ar pretendavimo į nuosavybę. Kam tu priklausai? Ir padarykime pauzę. Nes atsakant į šį klausimą visų pirma reikia žinoti kiek tu ir tavo mylimasis esate kartu. Eurofinės meilės stadijoje, tai apima pirmuosius mėnesius, o gan net ir vienerius metus įsivaizdavimas, kad “du tapo viena” yra taip stirpiai išreikštas, kad net sunku būtų įsiterpti. Ir kas tada? Kam tu priklausai? Jam/jai? Ko gali atsisakyti? Visko? Ką galėtum paaukoti -viską? Neskubėk, nes šis jausmas laikinas. Ne veltui yra sakoma “meilės mėnesis” tai subtili užuomina į tai, kad meilė nėra amžina ir galiausiai prieina sekantį etapą. Šiame etape jau pastebimi nekurie skirtumai, kurie “viena” gražina į dvi individualias asmenybes. Ar buvo iškilę šie klausimai. “Ji nori eiti į filmą, jis ne”, “Jai nepatinka jo draugai, jam nepatinka jos draugių draugija”, “jam nepatinka požiūris, jai nepatinka vertinimas”, “Abu nori kalbėti, nepasidalina kuriam kada”… Tai jau antrasis periodas ir šiame periode atsakyti į klausimą “Kam tu priklausai?” sudėtingiau. Nes vis gi balansuojama tarp noro priklausyti tam “kas tavimi (turi) rūpintis” ir tarp noro neprarasti savo sąvasties, kuri identifikuoja tave kaip žmogų.

(bus daugiau)

Foto iš čia

Nepramintuoju keliu

Vis galvoju, kada pajutau meilę knygai. Tikrai ne mokyklos laikais, gal studijų… Bet su knygomis taip pat kaip su žmonėmis -vienus priėmi iš karto arti į širdį, kitus jaukiniesi tam tikrą laiką, o trečiųjų nepriimi nei į rankas nei į širdį. Noriu pasidalinti keletų M. Scott Peck mintimis, bei savo komentarais. Šio autoriaus negaliu nei garbinti, nei atstumti, nes pastaroji knyga yra ta, kurią reikia “pasipratinti”.

Gyvenimas yra kančia, o norėjote malonumo? Atsikratykite dirbtinų grimasų ir pradėkite matyti ir vertinti įvykius bei problemas realiai. Išmokykime save ir savo vaikus suvokti, jog kančia yra neišvengiama, ir kokią ji turi vertę, kai reikia žengti tiesiai į problemas ir išgyventi jas lydintį skausmą. Pagrindinė problema reikalinga mūsų gyvenimo problemoms spręsti yra drausmė. (M. Scott Peck, “Nepramintuoju taku”. 2004 m., 19 p.).  Žmonės vis tikisi, kad gyvenimas turi būti lengvas ir bando sau tai įteigti, pasąmoningai bėgdami nuo problemų užuot stengdamiesi jas pripažinti. Gyvenimas yra nėra lengas. Tą pačią akimirką, kai tą pripažini - problemas spręsti pasidaro kur kas lengviau.

Įrankiai arba metodai padedantys konstruktyviai išgyventi problemų skausmą yra šios. Pavadinkime jas “drausmėmis”:

1. pasitenkinimo nutolinimas
2. atsakomybės prisiemimas
3. ištikimybė tiesai
4. pusiausvyros laikymasis

Dabar keletą sakinių apie kiekvieną iš jų. Pasitenkinimo nutolinimas, kodėl taip nedarome neaiškinsiu, nes ir taip akivaizdu, kad daugelis pirmumą teikia maloniai veiklai, nei “privalomai”. “Viena valanda kančios, po kurios bus šešios valandos malonumo, yra geriau, negu viena valanda malonumo, po kurio laukia šešios valandos kančios. Pasitenkinimo nutolinimas yra procesas, kai paskirstome savo gyvenimo skausmus ir malonumus taip, kad malonumus sustiprintume, pirmiausia išgyvendami kančias ir šitaip jas įveiktume. Tai vienintelis būdas gyventi. Auklėdami savo atžadas nepamirškite, šio posakio “Daryk kaip aš sakau, o ne kaip aš darau”. Tai yra pats blogiausias auklėjimo pvz, kuris visuomet patiria fiasko. Todėl užuot moralizavę ir daug aiškinę savo norus - demonstruokite vaikams savo pavyzdžiu ką ir kaip jie turtų daryti. Tėvai, kurie nėra pirmiausia susitvarkę savo gyvenimo - norint tvarkyti vaikų gyvenimus yra nieko verti. Ir šioje kartais atrodytų situacijoje “be išeities” M. Scott mini galingiausią jėgą - “meilė”. Kai mes mylime ką nors - tai yra vertybė mums ir kai kas nors yra mums vertybė - mes leidžiame laiką džiaugiamės su juo ir leidžiame laiką rūpindamiesi juo. Stebėkite paauglį įsimylėjusį savo automobilį ir atkreipkite dėmesį kiek jis laiko praleidžia žavėdamasis juo, blizgindamasis, tvarkydamasis, derindamas jį. Mylėdami vaikus mes taip pat jiems atiduodame savo laiką. Kol vaikai maži - laiko skiriame, bet su metais, laiko skiriame vis mažiau. Tai kodėl mes galvojame, kad nebūdami su jais galime daryti įtaką? Dažnas posakis “Aš tiesiog neturiu laiko ir jėgų užsiimti su jais šiandien”. Mylinčių tėvų drausmingumas yra vertingesnis už nemylinčių tėvų drausmingumą. “Jeigu mano tėvai bus pasiruošę kentėti kartu su manimi, tai kentėjimas jau nebus toks blogas dalykas ir aš turiu būti pasiruošęs kentėti” galvos vaikai. Jausmas, kad esi vertingas “Aš esu vertingas žmogus”, - būtina prischinės sveikatos sąlyga ir kertinis savidrausmės akmuo.  Tai tiesioginė tėvų meilės išdava. Tuo įsitikinti yra būtina vaikystėje,  kai žmogus suauga, įgyti tokį tikėjimą ypač sunku. Tėvai turi naudoti tokias frazes, kaip “Aš išeinu, bet niekada tavęs nepaliksiu ir sugrįšiu”, “Mamytė ir tėvelis labai tave myli”, “Mamytė ir tėvelis būtinai sugrįš tavęs pasiimti”, nes jei tėvai nevaldo emocijų ir pasiduoda pykčio išraiškoms, dėl vaiko neklausymo, kurį gali sąlygoti ir ilgesys ir netekimo baimė, nusivylimas. Grubumas, kurį demonstruoja tėvai bus suprastas taip “Jei tu tikrai nedarysi to, ko aš noriu,  aš tavęs daugiau nemylėsiu, ir tu pabandyk įsivaizduoti ką tai galėtų reikšti”.

Problemų sprendimas ir laikas. M. Scott’as rašo, kad iš tikrųjų spręsdami problemas mes susiduriame su dar primityvesniu  ir dar labiau ardančiu, nei nekantrumo skubaus atsakymo ieškojimas, dar plačiau paplitusiu klaidingu visuotiniu požiūriu, kad problemos gali išnykti savaime. Atsakomybė. Negalime išspręsti problemų jų nespręsdami. Daugelis žmonių nori atitolinti problemos sprendimą vis bandydami surasti paaiškinimų pvz. “Šią problemą man primetė kiti žmonės ar socialinės sąlygos prieš mano valią, todėl kiti žmonės ar visuomenė turi ją ir išspręsti. Iš tiesų tai nėra mano asmeninė problema”. Galima būtų vardinti daugybę pavyzdžių, bet aišku viena, kad vieni žmonės ieško priežasčių, kiti išeičių, kuriam tipui priklausai tu?

Neurozės ir psichopatijos. Neurotikų ir psichopatų skiriasi net kalbos maniera. Neurotikas sako “Aš privalau elgtis taip”, “aš neprivalėčiau to daryti” ir pan. Šios kalbos rodo savęs isivaizdavimą kaip nereikškingo vyro ar moters, niekad nepasiekiančio tikslo, visuoment pasirenkančio blogiausią. Tuo tarpu psichopato kalba daugiausia orientuota į žodžius “aš negaliu”, “aš negalėčiau”, “aš turiu tai daryti”, ar “turėjau tai daryti” - aiškiai parodantis save, žmogų, neturintį galios rinktis, kurio elgesys visiškai valdomas išorinių jėgų, absoliučiai nepriklausančių nuo jo paties jėgų ir valios. Sakoma, kad neurotikai nelaimingais padaro patys save, o psichopatai - visus kitus. Tėvai psichopatai dažnai atsakomybę užkrauna savo vaikams “vaikai, jūs vedate mane iš proto”, “vienintelė priežastis kodėl neišsiskyriau su jūsų motina (tėvu) tai jūs, vaikai”, “jūsų mamos nervai pašlijo tik dėl jūsų, vaikai” arba “būčiau galėjusi mokytis ir daug laiko pasiekti , jei nereikėtų jūsų išlaikyti. Šitaip kalbėdami tėvai ištikrųjų pasako “jūs esate atsakingi u- mano nevykusią santuoką, mano psichinę sveikatą ir nenusisekusį mano gyvenimą”. Tokių tėvų vaikai dažniausiai patys tampa psichopatais arba neurotikais. Eldrige Cleaveris sako “jei tu nesi sprendimo dalis - tu esi problemos dalis”.

Dalis, kuri pavadinta “bėgimas nuo laisvės”. “Tu turi problemą” ir jei eini kur klausti patarimų, prašytis pagalbos iš esmės gaišti laiką, nes niekam kitam, kaip tau iš tiesų ši problema nerūpi. Todėl tiek kiek tau reikia informacijos gauti, kad galėtum išspręsti problemą - tiek daryk, bet nesitikėk, kad tai darys kas nors kitas - tavo geriausias draugas ar šeimos narys. “Tu turi problemą” įsiklausyk pats į savo žodžius, kai atėjęs kam nors iškarsi “Aš turiu problemą”. “Aš” tavo sakinyje esi “Tu pats”.  Tik tu pasirenki būdą, kaip gyventi, kaip atrodyti ir pagaliau nustok kitus įtraukinėti į savo problemų sprendimus. Labai geras pavyzdys “Daugelis moterų, o ypač storų amžinai kalba šia tema, aiškina, klausia nuomonių su tokiu godumu “ryja” naujienas apie lieknėjimą - užuot imtų ir spręstų problemą”. Kam tiek apie tai kalbėti, kad atitolinti sprendimą? O gal dėl to, kad išviso to nespręsti, tik kažkaip pateisinti savo esamybę? Ei, kam tai įdomu? Atsibusk. Kam tai įdomu? Jei tai tau trukdo - keisk, jei ne - nustok apie tai šnekėti. Dr. Hilde Bruchas savo knygoje “Mokantis psichoterapijos” rašo “ištikrųjų pas psichiatrus visi ligoniai ateina su viena bendra problema: bejėgiškumo jausmu, baime ir vidiniu įsitikinimu, kad jie nesugeba “susidoroti” su gyvenimo problemomis ir nieko negali pakeisti”.  Iš esmės tai tik bandymas išvengti mano minėtojo “bėgimo nuo laisvės”.

Mes pažįstame save tiktai santykyje su pasauliu. Savęs pažinimas turi prasidėti nuo pastovaus bendravimo su pačiu savimi. Net gi psichiatras ar psichologas supras savo klientą tiek, kiek gydytojas supras pats save.

Foto iš čia