
Nepramintuoju keliu
Vis galvoju, kada pajutau meilę knygai. Tikrai ne mokyklos laikais, gal studijų… Bet su knygomis taip pat kaip su žmonėmis -vienus priėmi iš karto arti į širdį, kitus jaukiniesi tam tikrą laiką, o trečiųjų nepriimi nei į rankas nei į širdį. Noriu pasidalinti keletų M. Scott Peck mintimis, bei savo komentarais. Šio autoriaus negaliu nei garbinti, nei atstumti, nes pastaroji knyga yra ta, kurią reikia “pasipratinti”.
Gyvenimas yra kančia, o norėjote malonumo? Atsikratykite dirbtinų grimasų ir pradėkite matyti ir vertinti įvykius bei problemas realiai. Išmokykime save ir savo vaikus suvokti, jog kančia yra neišvengiama, ir kokią ji turi vertę, kai reikia žengti tiesiai į problemas ir išgyventi jas lydintį skausmą. Pagrindinė problema reikalinga mūsų gyvenimo problemoms spręsti yra drausmė. (M. Scott Peck, “Nepramintuoju taku”. 2004 m., 19 p.). Žmonės vis tikisi, kad gyvenimas turi būti lengvas ir bando sau tai įteigti, pasąmoningai bėgdami nuo problemų užuot stengdamiesi jas pripažinti. Gyvenimas yra nėra lengas. Tą pačią akimirką, kai tą pripažini - problemas spręsti pasidaro kur kas lengviau.
Įrankiai arba metodai padedantys konstruktyviai išgyventi problemų skausmą yra šios. Pavadinkime jas “drausmėmis”:
- pasitenkinimo nutolinimas
- atsakomybės prisiemimas
- ištikimybė tiesai
- pusiausvyros laikymasis
Dabar keletą sakinių apie kiekvieną iš jų. Pasitenkinimo nutolinimas, kodėl taip nedarome neaiškinsiu, nes ir taip akivaizdu, kad daugelis pirmumą teikia maloniai veiklai, nei “privalomai”. “Viena valanda kančios, po kurios bus šešios valandos malonumo, yra geriau, negu viena valanda malonumo, po kurio laukia šešios valandos kančios. Pasitenkinimo nutolinimas yra procesas, kai paskirstome savo gyvenimo skausmus ir malonumus taip, kad malonumus sustiprintume, pirmiausia išgyvendami kančias ir šitaip jas įveiktume. Tai vienintelis būdas gyventi. Auklėdami savo atžadas nepamirškite, šio posakio “Daryk kaip aš sakau, o ne kaip aš darau”. Tai yra pats blogiausias auklėjimo pvz, kuris visuomet patiria fiasko. Todėl užuot moralizavę ir daug aiškinę savo norus - demonstruokite vaikams savo pavyzdžiu ką ir kaip jie turtų daryti. Tėvai, kurie nėra pirmiausia susitvarkę savo gyvenimo - norint tvarkyti vaikų gyvenimus yra nieko verti. Ir šioje kartais atrodytų situacijoje “be išeities” M. Scott mini galingiausią jėgą - “meilė”. Kai mes mylime ką nors - tai yra vertybė mums ir kai kas nors yra mums vertybė - mes leidžiame laiką džiaugiamės su juo ir leidžiame laiką rūpindamiesi juo. Stebėkite paauglį įsimylėjusį savo automobilį ir atkreipkite dėmesį kiek jis laiko praleidžia žavėdamasis juo, blizgindamasis, tvarkydamasis, derindamas jį. Mylėdami vaikus mes taip pat jiems atiduodame savo laiką. Kol vaikai maži - laiko skiriame, bet su metais, laiko skiriame vis mažiau. Tai kodėl mes galvojame, kad nebūdami su jais galime daryti įtaką? Dažnas posakis “Aš tiesiog neturiu laiko ir jėgų užsiimti su jais šiandien”. Mylinčių tėvų drausmingumas yra vertingesnis už nemylinčių tėvų drausmingumą. “Jeigu mano tėvai bus pasiruošę kentėti kartu su manimi, tai kentėjimas jau nebus toks blogas dalykas ir aš turiu būti pasiruošęs kentėti” galvos vaikai. Jausmas, kad esi vertingas “Aš esu vertingas žmogus”, - būtina prischinės sveikatos sąlyga ir kertinis savidrausmės akmuo. Tai tiesioginė tėvų meilės išdava. Tuo įsitikinti yra būtina vaikystėje, kai žmogus suauga, įgyti tokį tikėjimą ypač sunku. Tėvai turi naudoti tokias frazes, kaip “Aš išeinu, bet niekada tavęs nepaliksiu ir sugrįšiu”, “Mamytė ir tėvelis labai tave myli”, “Mamytė ir tėvelis būtinai sugrįš tavęs pasiimti”, nes jei tėvai nevaldo emocijų ir pasiduoda pykčio išraiškoms, dėl vaiko neklausymo, kurį gali sąlygoti ir ilgesys ir netekimo baimė, nusivylimas. Grubumas, kurį demonstruoja tėvai bus suprastas taip “Jei tu tikrai nedarysi to, ko aš noriu, aš tavęs daugiau nemylėsiu, ir tu pabandyk įsivaizduoti ką tai galėtų reikšti”.
Problemų sprendimas ir laikas. M. Scott’as rašo, kad iš tikrųjų spręsdami problemas mes susiduriame su dar primityvesniu ir dar labiau ardančiu, nei nekantrumo skubaus atsakymo ieškojimas, dar plačiau paplitusiu klaidingu visuotiniu požiūriu, kad problemos gali išnykti savaime. Atsakomybė. Negalime išspręsti problemų jų nespręsdami. Daugelis žmonių nori atitolinti problemos sprendimą vis bandydami surasti paaiškinimų pvz. “Šią problemą man primetė kiti žmonės ar socialinės sąlygos prieš mano valią, todėl kiti žmonės ar visuomenė turi ją ir išspręsti. Iš tiesų tai nėra mano asmeninė problema”. Galima būtų vardinti daugybę pavyzdžių, bet aišku viena, kad vieni žmonės ieško priežasčių, kiti išeičių, kuriam tipui priklausai tu?
Neurozės ir psichopatijos. Neurotikų ir psichopatų skiriasi net kalbos maniera. Neurotikas sako “Aš privalau elgtis taip”, “aš neprivalėčiau to daryti” ir pan. Šios kalbos rodo savęs isivaizdavimą kaip nereikškingo vyro ar moters, niekad nepasiekiančio tikslo, visuoment pasirenkančio blogiausią. Tuo tarpu psichopato kalba daugiausia orientuota į žodžius “aš negaliu”, “aš negalėčiau”, “aš turiu tai daryti”, ar “turėjau tai daryti” - aiškiai parodantis save, žmogų, neturintį galios rinktis, kurio elgesys visiškai valdomas išorinių jėgų, absoliučiai nepriklausančių nuo jo paties jėgų ir valios. Sakoma, kad neurotikai nelaimingais padaro patys save, o psichopatai - visus kitus. Tėvai psichopatai dažnai atsakomybę užkrauna savo vaikams “vaikai, jūs vedate mane iš proto”, “vienintelė priežastis kodėl neišsiskyriau su jūsų motina (tėvu) tai jūs, vaikai”, “jūsų mamos nervai pašlijo tik dėl jūsų, vaikai” arba “būčiau galėjusi mokytis ir daug laiko pasiekti , jei nereikėtų jūsų išlaikyti. Šitaip kalbėdami tėvai ištikrųjų pasako “jūs esate atsakingi u- mano nevykusią santuoką, mano psichinę sveikatą ir nenusisekusį mano gyvenimą”. Tokių tėvų vaikai dažniausiai patys tampa psichopatais arba neurotikais. Eldrige Cleaveris sako “jei tu nesi sprendimo dalis - tu esi problemos dalis”.
Dalis, kuri pavadinta “bėgimas nuo laisvės”. “Tu turi problemą” ir jei eini kur klausti patarimų, prašytis pagalbos iš esmės gaišti laiką, nes niekam kitam, kaip tau iš tiesų ši problema nerūpi. Todėl tiek kiek tau reikia informacijos gauti, kad galėtum išspręsti problemą - tiek daryk, bet nesitikėk, kad tai darys kas nors kitas - tavo geriausias draugas ar šeimos narys. “Tu turi problemą” įsiklausyk pats į savo žodžius, kai atėjęs kam nors iškarsi “Aš turiu problemą”. “Aš” tavo sakinyje esi “Tu pats”. Tik tu pasirenki būdą, kaip gyventi, kaip atrodyti ir pagaliau nustok kitus įtraukinėti į savo problemų sprendimus. Labai geras pavyzdys “Daugelis moterų, o ypač storų amžinai kalba šia tema, aiškina, klausia nuomonių su tokiu godumu “ryja” naujienas apie lieknėjimą - užuot imtų ir spręstų problemą”. Kam tiek apie tai kalbėti, kad atitolinti sprendimą? O gal dėl to, kad išviso to nespręsti, tik kažkaip pateisinti savo esamybę? Ei, kam tai įdomu? Atsibusk. Kam tai įdomu? Jei tai tau trukdo - keisk, jei ne - nustok apie tai šnekėti. Dr. Hilde Bruchas savo knygoje “Mokantis psichoterapijos” rašo “ištikrųjų pas psichiatrus visi ligoniai ateina su viena bendra problema: bejėgiškumo jausmu, baime ir vidiniu įsitikinimu, kad jie nesugeba “susidoroti” su gyvenimo problemomis ir nieko negali pakeisti”. Iš esmės tai tik bandymas išvengti mano minėtojo “bėgimo nuo laisvės”.
Mes pažįstame save tiktai santykyje su pasauliu. Savęs pažinimas turi prasidėti nuo pastovaus bendravimo su pačiu savimi. Net gi psichiatras ar psichologas supras savo klientą tiek, kiek gydytojas supras pats save.
Foto iš čia
Rodyk draugams